K: Kodėl Dievas liepia musulmonams pasninkauti?

A: Žvirblinio sakalo puolimas prisideda prie žvirblio budrumo ir jo gebėjimo išgyventi bei tobulinti pabėgimo įgūdžius. Nors lietus, elektra ar ugnis kartais sužeidžia žmones, niekas jų nekeikia. Pasninkas gali būti sunkus, tačiau jis suteikia kūnui energijos, aktyvumo ir atsparumo. Vaiko imuninė sistema dažniausiai stiprėja per ligas. Gimnastika nėra lengva, bet ji beveik būtina kūno sveikatai ir jėgai. Žmonių dvasia tobulėja per garbinimą ir meditaciją, taip pat per ligą, kančią ir sunkumus. Visa tai leidžia pasiekti Rojų, nes Dievas už mažą auką suteikia didelį atlygį. Sunkumai ir kančios pakylėja žmones į aukštesnius dvasinius laipsnius ir bus sugrąžinti daugybę kartų kitame pasaulyje. Štai kodėl visi Pasiuntiniai patyrė pačius didžiausius sunkumus ir kančias.

Sunkumai, kančia ir nelaimės padeda tikintiesiems atleisti nuodėmes, perspėja juos vengti nuodėmių bei šėtono ir kūniškojo „aš“ pagundų, padeda įvertinti Dievo palaimą ir atveria kelią dėkingumui. Be to, jie skatina turtingus ir sveikus rūpintis ligoniais ir vargšais bei jiems padėti. Tie, kurie niekada nekentėjo, negali suprasti alkanųjų, ligonių ar nelaimės ištiktųjų būklės. Be to, tokie išbandymai gali padėti užmegzti glaudesnius ryšius tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.

K: Koks yra ketinimo vaidmuo pasninko laiku?

A: Ketinimas užima labai svarbią vietą mūsų veiksmuose, nes Pasiuntinys pasakė, kad mūsų veiksmai vertinami pagal ketinimus. Ketinimas yra mūsų veiksmų dvasia, nes be jo nėra atlygio. Jei nuo aušros iki saulėlydžio liekate alkani ir ištroškę neturėdami ketinimo pasninkauti, Dievas to nelaiko pasninku. Jei pasninkaujate neturėdami ketinimo pelnyti Dievo malonę, negaunate jokio atlygio. Taigi kiekvienas gauna atlygį pagal tai, ką ketina.

Tie, kurie tvirtai tiki Dievu, kitais tikėjimo ramsčiais ir turi ketinimą jais tikėti, bus apdovanoti amžinąja laime Rojuje. Tačiau tie, kurie yra apsisprendę netikėti ir pašalinę įgimtą polinkį tikėti iš savo širdžių, taps savo amžino apsisprendimo aukomis ir nusipelno amžinos bausmės. O apie tuos, kurių netikėjimas giliai įsišaknijęs ir kurie prarado gebėjimą tikėti, Korane sakoma: „Iš tiesų, netikintiesiems tas pats – ar tu juos perspėsi, ar ne – jie netikės. Dievas užantspaudavo jų širdis ir klausą, o jų akims uždėtas šydas“ (2:6–7).

K: O ką pasakyti tiems, kurie teigia, kad toks ilgas pasninkas yra nesveikas arba blogina darbo našumą ar net stabdo tautos progresą?

A: Žmogaus gyvenimą sudaro dvi skirtingos galios: dvasia ir kūnas. Nors kartais jos veikia darniai, dažniau tarp jų kyla konfliktas – konfliktas, kuriame viena nugali kitą. Jei kūniški geismai yra tenkinami, dvasia silpsta ir tampa jiems paklusni. Jei žmogus geba suvaldyti kūno troškimus, iškelti širdį (dvasinio intelekto buveinę) aukščiau proto ir priešintis kūniškiems geismams, jis ar ji įgyja amžinybę.

Lyginant su ankstesniais amžiais, žmonės gali būti turtingesni ir gyventi patogiau. Tačiau jie labiau nei bet kada anksčiau yra įkalinti godumo, susižavėjimo, priklausomybių, poreikių ir fantazijų. Kuo labiau jie tenkina gyvuliškus troškimus, tuo labiau tampa apsėsti jų tenkinimo; kuo daugiau geria, tuo labiau trokšta; kuo daugiau valgo, tuo labiau jaučia alkį. Jie kuria piktas machinacijas, kad pamaitintų savo godumą ir uždirbtų dar daugiau, ir dėl menkiausių naudų parduoda savo dvasią šėtonui. Taip jie kasdien vis labiau nutolsta nuo tikrųjų žmogiškųjų vertybių.

Atsisakyti pasaulietinių malonumų turi tokią pačią reikšmę žmogaus pažangai, kaip šaknys – medžio augimui. Kaip medis auga tvirtas ir stiprus tiek, kiek tvirtos ir stiprios jo šaknys, taip ir žmonės tobulėja tiek, kiek stengiasi išsivaduoti iš savanaudiškumo, kad galėtų gyventi dėl kitų.

K: Kokias dvasines praktikas ir nuostatas reikėtų ypač stengtis ugdyti Ramadano metu?

A: Muhasaba (savikritika arba savęs vertinimas):
 Savikritiką galima apibūdinti kaip savo vidinio ir dvasinio gylio ieškojimą ir atradimą bei būtinas dvasines ir intelektines pastangas siekiant įgyti tikrąsias žmogiškąsias vertybes ir ugdyti jausmus, kurie jas skatina ir maitina. Taip atskiriama gera nuo bloga, naudinga nuo žalinga, ir išlaikoma tyra širdis. Be to, tai leidžia tikinčiajam įvertinti dabartį ir pasiruošti ateičiai. Savikritika taip pat padeda ištaisyti praeities klaidas ir būti išteisintam Dievo akivaizdoje, nes ji suteikia nuolatinį vidinio atsinaujinimo suvokimą. Tokia būsena leidžia palaikyti pastovų ryšį su Dievu, nes šis ryšys priklauso nuo tikinčiojo gebėjimo gyventi dvasinį gyvenimą ir suvokti, kas vyksta jo ar jos vidiniame pasaulyje. Sėkmė lemia dangiškosios žmogaus prigimties išsaugojimą ir nuolatinį vidinių pojūčių bei jausmų atsinaujinimą.

Tafakkur (apmąstymas):
 Apmąstymas yra esminis žingsnis suvokiant, kas vyksta aplink mus, ir darant iš to išvadas. Tai auksinis raktas, atveriantis patirties duris, sėklų guolis, kuriame sodinami tiesos medžiai, ir širdies akies vyzdžio atsivėrimas. Dėl to didžiausias žmonijos atstovas, pirmaujantis apmąstyme ir visose kitose dorybėse, tebūna jam taika ir palaiminimai, pasakė: „Nėra garbingesnio garbinimo akto už apmąstymą.“ Todėl apmąstykite Dievo malones ir Jo galios darbus, bet nebandykite apmąstyti Jo Esmės, nes to niekada nesugebėsite. Šiais žodžiais jis ne tik parodo apmąstymo vertę, bet ir nustato jo ribas, primindamas mums mūsų pačių ribotumą.

Shukr (dėkingumas):
 Tikras dėkingumas širdyje pasireiškia tvirtu įsitikinimu ir pripažinimu, kad visos palaimos yra iš Dievo, ir gyvenimo tvarkymu pagal tai. Žmogus gali dėkoti Dievui žodžiais ir kasdieniu gyvenimu tik tuomet, jei yra asmeniškai tuo įsitikinęs ir savanoriškai pripažįsta, kad jo ar jos egzistencija, gyvenimas, kūnas, išvaizda, visi gebėjimai ir pasiekimai, taip pat visos gautos ir vartojamos gėrybės yra iš Dievo. Tai pasakyta: „Argi nematai, kad Dievas padarė jums pavaldų visa, kas yra danguje ir žemėje, ir apdovanojo jus regima ir neregima palaima?“ (31:20) ir: „Jis duoda jums viską, ko Jo prašote; jei bandytumėte suskaičiuoti, kiek kartų gavote Dievo palaimą, nesuskaičiuotumėte“ (14:34).

Žinoma, Ramadano metu reikėtų stengtis ugdyti visas dorybes, nes tai tinkamiausias tam laikas.