Ramadanas - tai intensyvios maldos ir Dievo garbinimo mėnuo, Korano skaitymas ir jo mokymų apmąstymas. Tai dėkingumo, labdaros, savikontrolės ir gerumo praktika bei darbas su savimi, siekiant tapti dvasiškai geresniu žmogumi ir pagerinti santykius su kitais. 

Ramadanas yra devintasis islamo mėnulio kalendoriaus mėnuo. Tai yra ypatingas laikas daugiau nei milijardui musulmonų visame pasaulyje. Kartais jis vadinamas 11 mėnesių sultonu. Šį mėnesį suaugę, sveiki musulmonai pasninkauja nuo aušros iki saulėlydžio. Pasninkas apima susilaikymą nuo maisto, gėrimų ir intymių kontaktų dienos metu. Pranašo tradicija rekomenduoja valgyti ankstyvuosius pusryčius prieš aušrą. Dienos pabaigoje pasninkas sustabdomas vakariene, vadinama iftar, kuri prasideda valgant datules, alyvuoges ar išgeriant vandens. 

Pasninkauti nėra taip sunku

Nors pasninkas gali atrodyti kaip sunkumų ir pasiaukojimo metas, musulmonų patirtis yra kitokia – jiems pasninkas yre lengvesnis nei gali pasirodyti iš šalies. Tai nulemia keletas veiksnių:  1) ypatinga ketinimų magija, 2) bendruomenės dvasia, 3) žmogaus kūno gebėjimas prisitaikyti, 4) socialinis ir kultūrinis bendradarbiavimas ir 5) dieviškoji pagalba. Pradinis nusiteikimas pasninkauti gerokai sumažina jaučiamus sunkumus. Nusprendus pasninkauti, tai tampa daug lengviau įveikiama. Žinojimas ir stebėjimas, kaip kartu pasninkauja kiti tikintieji, dalijimasis su jais ankstyvais pusryčiais ar iftar vakariane stiprina bendruomeniškumo dvasią. Be to, žmogaus kūnas nuostabiai lengvai prisitaiko. Per kelias pirmąsias pasninko dienas kūnas pripranta prie naujo "tvarkaraščio" ir pasninkaujantis žmogus nejaučia alkio taip, kaip įprastai. Bendruomenėse, kuriose musulmonai sudaro daugumą arba didelę mažumą, pasninkaujantiems siūloma pagalbos ir bendradarbiavimo sistema, pavyzdžiui, lanksčios atostogos ir darbo valandos. Galiausiai tikintysis, kuris imasi pasninkauti, sulaukia Dievo pagalbos, todėl jam daug lengviau įvykdyti šį įsipareigojimą. 

Kasmet pasninkauja daugiau kaip 500 milijonų musulmonų nuo 9 iki 90 metų. Pasninkas netrukdo jiems dirbti įprastų darbų ar užsiimti verslu. Pasninkas, kaip religinio gyvenimo islame ramstis, yra bene labiausiai praktikuojama garbinimo forma. Musulmonai Ramadaną laiko savotišku generaliniu savo dvasinio gyvenimo pertvarkymu. 

Keturios Ramadano dimensijos 

Pasninkas, turi keletą aspektų: elgesio, religinį, socialinį ir dvasinį. Pasninkavimas Ramadano mėnesį yra būdas mokytis savikontrolės. Kadangi nesirūpinama kūno poreikių tenkinimu dienos metu, dvasia įgyja pranašumą prieš kūną. Ji išsilaisvina iš juslinių troškimų jai uždėtų pančių. Pasninkas leidžia nutraukti prisirišimą prie griežtų įpročių ir pasimėgavimą savimi. Jo metu ne tik skrandis, bet ir liežuvis, akys, ausys ir kitos kūno dalys, taip pat širdis ir protas privalo laikytis santūrumo. Kaip kontroliuojame savo juslinius troškimus, taip privalome kontroliuoti ir savo neigiamas emocijas bei veiksmus. Islamo pasiuntinys Muhammedas (ramybė ir palaiminimai Jam) sakė, kad pasninkas - tai ne tik susilaikymas nuo maisto ir gėrimų, bet ir nuo visų nedorų veiksmų. Jei žmogus nekontroliuoja savo jausmų ir elgesio, Dievas nereikalauja, kad jis susilaikytų nuo maisto. Pranašas pridūrė, kad jei kas nors įžeidžia pasninkaujantį žmogų žodžiais, elgiasi su juo netinkamai ir grubiai ar net kaip nors jį sužeidžia, žmogus turėtų atsakyti: "Aš pasninkauju. Štai aš pasninkauju". Pagal sufijų mokytojų mokymą, Ramadano mėnesį reikia griežtai kontroliuoti ne tik kūną, bet ir jo mintis bei jausmus. Pasninkaujantis žmogus patiria alkį, todėl jis užjaučia mažiau laimingus, išmoksta būti dėkingas Dievui ir vertinti visas Jo dovanas. Pasninkas didina užuojautą visiems tiems, kurie neturi kasdienių pragyvenimo lėšų. Nors kiekvienas žino, kad pasaulyje yra žmonių, kenčiančių nuo bado ir skurdo, šis žinojimas paparastai neturi realios įtakos mūsų elgesiui. Per Ramadano pasninką ne tik suvokiame, kad egzistuoja badaujantys žmonės, bet ir patys tą patiriame. Šis pagilintas ir įsisąmonintas žinojimas padeda sumažinti švaistymą ir nuoširdžiai stengtis padėti tiems, kuriems to reikia. 

Ramadanas taip pat yra dosnumo mėnuo. Žmonės yra dosnesni, draugiškesni ir labiau nei įprastai pasirengę daryti gera ir padėti kitiems. Musulmonai dažnai kviečia vieni kitus – draugus, kaimynus,  musulmonus ir kitų tikėjimų atstovus, kartu vakarieniauti, dalytis dovanomis ir linkėti vieni kitiems geriausio. Pasninkas yra šimtmečius gyvuojanti praktika tokiose religijose, kaip judaizmas ir krikščionybė, ir jose pripažįstama kaip svarbi Dievo garbinimo dalis. Korano eilutė primena mums šį ryšį: “O jūs, kurie tikite! Pasninkas jums nustatytas, kaip buvo nustatytas tiems, kurie buvo prieš jus, kad pelnytumėte Dievo apsaugą (nuo kūno pagundų) ir taptumėte pamaldūs“ (Koranas, 2:183). 

Dvasinė dimensija 

Dvasiniu požiūriu pasninkas per Ramadano mėnesį yra paklusnumo aktas. Jis veda į nuoširdų dėkingumą, kuris yra Dievo garbinimo esmė. Jis taip pat suteikia pranašumą dvasinei mūsų asmenybės pusei prieš fizinius polinkius. Jei įsivaizduotume savo kūną kaip laivą, mūsų protas, širdis ir kūniški troškimai būtų tarsi rankos, bandančios perimti laivo valdymą. Pasninkas silpnina žmogaus juslinės prigimties reiškimąsi ir, kontroliuojant kūną, stiprina proto ir širdies veikimą. 

Alkio patirtis sugriauna iliuzinį žmogaus juslinės prigimties - ego - viešpatavimą ir, primindama jam jo prigimtinį bejėgiškumą, įtikina jį, kad jis yra tik tarnas. Savimonė, sąvoka "aš", yra dalis turto, kurį žmonės gavo kaip Dievo valdytojai žemėje [Koranas, Sąjungininkai, 33, 72]. 

„Visagalis Kūrėjas kiekvienam žmogui suteikė ego, kuris duoda užuominų ir pavyzdžių, kviečiančių žmones ir įgalinančių juos atpažinti tiesą apie Kūrinijos Viešpaties atributus ir Jo esmines savybes.“ [Nursi, 2005, 552] Nors Dievas yra arčiau mūsų nei mūsų miego arterija [Koranas], Jo Vardų ir Savybių neįmanoma iki galo suprasti, nes jie begaliniai, o mes esame riboti ir mirtingi kūriniai. Su morale susijusios savybės, kuriomis Dievas mus aprūpina, gali pasitarnauti kaip matavimo vienetai, kad galėtume palyginti ir geriau įvertinti Dievo Vardus ir Savybes. 

Galima paklausti: "Kodėl Dievas padarė mūsų ego priemone pažinti Jo Vardus ir Savybes? Nursi į šį klausimą atsako taip: 

Absoliuti ir visa apimanti Būtis neturi ribų, todėl jos negalima "aprengti" forma ar pavidalu. Jos taip pat negalima apibrėžti taip, kad būtų galima suvokti jos esminę prigimtį. Pavyzdžiui, šviesos, kurios neapibrėžia tamsa, neįmanoma atpažinti ar suvokti. Tačiau nubrėžę hipotetinę ar faktinę tamsos ribinę liniją, galime apsibrėžti šviesą. Panašiai ir dieviškųjų savybių bei vardų (Žinojimo, Galybės, Išminties ir Gailestingumo) negalima apibrėžti, "nubrėžti ribų", nes jie yra visa apimantys ir neturi ribų. Taigi iš principo jų negalima pažinti ar stebėti. Kad jas būtų galima atpažinti, reikia hipotetinių ribų. 

Mūsų atveju ši hipotetinė riba yra mūsų ego. Ego įsivaizduoja fiktyvią valdžią, galią ir žinojimą ir nubrėžia skiriamąją liniją, hipotetinę ribą tarp visa apimančių Savybių. Jis teigia: "Tai yra mano, o visa kita - Jo. Taip ego atlieka padalijimą. Turėdamas šį miniatiūrinį matą, jis pamažu suvokia tikrąją Dieviškųjų Savybių ir Vardų prigimtį. Per šį įsivaizduojamą turėjimą ego gali suvokti Visatos Kūrėjo turėjimą. Per savo tariamą turėjimą jis gali suvokti tikrąjį Kūrėjo turėjimą, sakydamas: "Aš esu šio namo savininkas, o Kūrėjas yra šio kūrinio savininkas". Savo daliniu žinojimu ego gali suvokti Jo Absoliutų žinojimą. Per savo ydingą ir pretenzingą meną jis gali intuityviai nujausti originalų, pirminį Aukščiausiojo Kūrėjo meną. Ego sako, pvz: Aš pastačiau ir sutvarkiau šį namą, todėl turi būti Tas, kuris pastatė ir sutvarkė šią visatą". 

Ego turi tūkstančius būsenų, savybių ir suvokimo būdų, kurie tam tikra prasme atskleidžia ir leidžia pažinti Dieviškąsias ir esmines Jo savybes. Jis yra tarsi matas, veidrodis arba matymo ir išsiaiškinimo instrumentas, atliekantis nurodomąją funkciją. [Nursi, 2005, 552]. 

Nebūtina, kad matavimo vienetas iš tikrųjų egzistuotų. Matavimo vienetą, kaip ir hipotetines linijas geometrijoje, galima įsivaizduoti remiantis hipoteze arba prielaida. Tačiau juslinis Ego kartais pamiršta savo tikrąją prigimtį ir įsivaizduoja, kad jo "žinios", "galia", "nuosavybė" ir "gebėjimai" yra kažkas tikro. Jei Ego pamiršta savo tikrąją prigimtį ir šių pojūčių paskirtį, jis tampa sėkla, kuri gali išaugti į "faraonišką" medį. Saidas Nursi pabrėžia pasninko svarbą siekiant išlaikyti juslinės savasties kontrolę. 

Pasninkavimas per Ramadaną nutraukia iliuzinį kūniškojo "Aš" viešpatavimą ir primindamas, kad jis iš esmės yra bejėgis, įtikina jį, kad jis yra tarnas. Kadangi juslinis Aš atsisako pripažinti savo Viešpatį, jis atkakliai reikalauja viešpatauti, net kai kenčia. Tokį temperamentą gali pakeisti tik alkis. Dievo Pasiuntinys pranešė, kad Dievas paklausė nafs  (juslinės savasties): "Kas aš esu ir kas tu esi?" Jis atsakė: "Tu esi Aš, o aš esu Aš". Kad ir kaip smarkiai Dievas kankino nafs (juslinę žmogaus prigimtį) ir pakartojo savo klausimą, Jis gavo tą patį atsakymą. Tačiau, kai Jis privertė ego badauti, jis atsakė: "Tu esi mano gailestingasis Viešpats, o aš esu bejėgis Tavo tarnas". [Nursi, 1995, 222-3]. 

Išvados 

Ramadano pasninkas gali atrodyti sunkus Dievo garbinimo būdas tiems, kurie jo nepatyrė. Tačiau daugybė veiksnių, tarp jų ir minėtieji, padeda tikintiesiems įvykdyti savo įsipareigojimą. Tik Dievas žino tikrąją pasninko išmintį, tačiau mes ją suvokiame iš Korano, pranašiškos tradicijos ir asmeninės patirties. Visų pirma pasninkas yra savikontrolės priemonė, būdas ugdyti pamaldumą ir rasti laisvę nuo troškimų tironijos. Antra, pasninkas suteikia galimybę apmąstyti, dėkoti ir labiau garbinti Dievą. Jis leidžia bendruomenės nariams labiau užjausti tuos, kurie kenčia nuo bado ir skurdo. Dvasine prasme pasninkas skatina nuoširdžiai pripažinti Dievo palaiminimų vertę ir giliai už juos dėkoti, o tai yra pamaldumo esmė. Alkio patirtis primena tikrąją žmogaus prigimtį: silpnumą ir priklausomybę nuo Dievo malonės. Jis taip pat primena jam jo sukūrimo tikslą, kuris yra pažinimas, tikėjimas, garbinimas ir meilė Dievui bei tarnavimas žmonijai.